„Vaikas liks su mama, nes teismai visada taip nusprendžia.“ „Jeigu vaikas gyvens su tėvu, motina neteks savo teisių.“ „Vaikas pats pasakys, su kuo nori gyventi, ir teismas privalės jo paklausyti.“

Tokie įsitikinimai vis dar dažni, tačiau Lietuvos šeimos teisėje pagrindinė taisyklė yra kita: sprendžiant, su kuriuo iš tėvų po skyrybų gyvens vaikas, pirmenybė teikiama ne motinos ar tėvo interesams, o geriausiems vaiko interesams. Be to, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia, kad kitas netenka tėvų valdžios ar tampa mažiau svarbus vaiko gyvenime.

Jeigu tėvai sutaria, jie gali susitarti, su kuriuo iš jų gyvens vaikas ir kaip jis bendraus su kitu iš tėvų. Jeigu susitarti nepavyksta, ginčą sprendžia teismas, vertindamas konkrečią šeimos situaciją, vaiko poreikius ir jo ryšį su abiem tėvais.

Ar po skyrybų vaikas automatiškai lieka gyventi su mama?

Ne. Lietuvos teisėje nėra taisyklės, pagal kurią po tėvų skyrybų vaiko gyvenamoji vieta automatiškai nustatoma su motina.

Civilinio kodekso 3.156 straipsnis įtvirtina lygias tėvo ir motinos teises bei pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, taip pat ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium.

Todėl teismas turi vertinti ne tėvo lytį, o tai, kokia gyvenimo tvarka konkrečiam vaikui geriausiai užtikrins jo saugumą, stabilumą, kasdienius poreikius, emocinius ryšius ir galimybę palaikyti santykį su abiem tėvais.

Kas nusprendžia, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas?

Pirmiausia tai gali nuspręsti patys tėvai. Jeigu santuoka nutraukiama bendru sutarimu ir tėvai turi nepilnamečių vaikų, susitarime dėl santuokos nutraukimo pasekmių turi būti aptarti su vaikais susiję klausimai, įskaitant jų gyvenamąją vietą, išlaikymą ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina tvarką.

Tačiau teismas nėra vien formalus tokio susitarimo tvirtintojas. Jeigu susitarimo sąlygos iš esmės pažeistų nepilnamečių vaikų teises ar teisėtus interesus, teismas negali jų tiesiog patvirtinti.

Jeigu tėvai nesutaria, su kuo vaikas turi gyventi, pagal CK 3.169 straipsnį vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu su vienu iš tėvų.

Ar prieš teismą būtina mediacija?

Jeigu tarp tėvų yra ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos, tai yra šeimos ginčas, kuriam paprastai taikoma privalomoji mediacija. Tai reiškia, kad prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo reikia inicijuoti privalomąją mediaciją, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

Svarbus skirtumas: privaloma yra mediacijos inicijavimo procedūra, o ne pareiga tėvams būtinai susitarti. Jeigu kitas tėvas atsisako dalyvauti, neatsako arba mediacijos metu susitarimo pasiekti nepavyksta, ginčas gali būti perduotas teismui.

Jeigu tėvai dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo tvarkos jau visiškai sutaria ir santuoką nutraukia bendru sutarimu, vien tai, kad jie turi nepilnametį vaiką, savaime nereiškia, jog prieš kreipiantis į teismą jiems būtina privalomoji mediacija.

Į ką teismas atsižvelgia nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą?

Vieno universalaus kriterijaus nėra. Teismas turi vertinti aplinkybių visumą ir nustatyti, kuri gyvenimo tvarka konkrečiam vaikui geriausiai atitinka jo interesus.

Svarbūs gali būti vaiko emociniai ryšiai su kiekvienu iš tėvų, jo amžius ir individualūs poreikiai, iki tol susiformavusi kasdienė rutina, gyvenimo sąlygos, ugdymas, sveikatos priežiūra, tėvų galimybės realiai rūpintis vaiku ir jų gebėjimas užtikrinti vaiko santykį su kitu iš tėvų.

Teismui svarbus ne vien materialinis komfortas. Didesnis būstas, didesnės pajamos ar brangesnis automobilis savaime nelemia, su kuriuo iš tėvų turi gyventi vaikas. Vaiko interesai yra gerokai platesni už tėvų finansinių galimybių palyginimą.

Ar svarbu, kuris iš tėvų iki skyrybų daugiau rūpinosi vaiku?

Taip, faktinis rūpinimasis vaiku gali būti reikšmingas. Teismui svarbu suprasti, kaip šeima gyveno iki ginčo: kas kasdien rūpinosi vaiko maitinimu, sveikata, darželiu ar mokykla, būreliais, poilsiu ir kitais poreikiais.

Tačiau tai nėra mechaninis „valandų skaičiavimas“. Vienas iš tėvų galėjo daugiau dirbti ir finansiškai išlaikyti šeimą, o kitas – daugiau laiko skirti kasdienei vaiko priežiūrai. Teismas turi vertinti visą šeimos modelį, o ne vieną izoliuotą faktą.

Ypač svarbu, kokią realią priežiūrą kiekvienas iš tėvų gali užtikrinti vaikui po tėvų gyvenimo skyrium, nes būtent būsima vaiko gyvenimo tvarka yra sprendimo objektas.

Ar vaiko nuomonė turi reikšmės?

Taip. Sprendžiant su vaiku susijusius klausimus turi būti atsižvelgiama į vaiko nuomonę, jeigu jis geba ją suformuluoti, tačiau ji vertinama kartu su geriausiais vaiko interesais.

Lietuvoje nėra nustatyto 10, 12, 14 ar kito amžiaus, nuo kurio vaikas pats teisiškai nusprendžia, su kuriuo iš tėvų gyvens. Vertinama vaiko branda, gebėjimas suprasti situaciją ir išreikšti savarankišką nuomonę.

Kuo vaikas vyresnis ir brandesnis, tuo jo pozicija paprastai gali turėti didesnę reikšmę. Vis dėlto net ir aiškiai išreikštas vaiko noras nėra vienintelis kriterijus. CK 3.174 numato, kad teismas vadovaujasi vaiko interesais ir atsižvelgia į jo norą, o į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai jis prieštarauja vaiko interesams.

Ar galima vaiką „prisivilioti“ dovanomis arba nuteikti prieš kitą tėvą?

Bandymas įtraukti vaiką į tėvų konfliktą gali būti labai reikšmingas vertinant tėvų gebėjimą tinkamai įgyvendinti savo pareigas.

Vaikui neturėtų būti primetama atsakomybė pasirinkti „geresnį“ tėvą. Taip pat žalinga reikalauti, kad jis rinktųsi pusę, perduotų informaciją apie kitą tėvą ar taptų suaugusiųjų konflikto tarpininku.

Teismui gali būti svarbus ir kiekvieno iš tėvų požiūris į vaiko santykį su kitu tėvu. Gebėjimas atskirti tarpusavio konfliktą nuo vaiko teisės turėti ryšį su abiem tėvais gali būti svarbus sprendžiant, kokia gyvenimo tvarka vaikui bus palankiausia.

Ar vaikas gali panašiai laiko gyventi pas abu tėvus?

Jeigu tarp tėvų kyla ginčas, pagal CK 3.169 straipsnį vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Tai reikia atskirti nuo bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina tvarkos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad bendravimo tvarka tam tikrais atvejais gali būti labai plati ir vaikas su abiem tėvais gali praleisti panašų ar net vienodą laiką. Vadinamasis 50/50 laiko modelis nėra savaime draudžiamas, tačiau jis nėra ir automatinė tėvų teisė.

Sprendžiant, ar toks modelis konkrečiam vaikui tinkamas, svarbiausia ne matematinė lygybė tarp tėvų, o geriausi vaiko interesai. Vertinama vaiko kasdienė rutina, ugdymas, tėvų gyvenamųjų vietų atstumas, gebėjimas bendradarbiauti ir kitos konkrečios aplinkybės. Taigi plati ar net 50/50 bendravimo tvarka nėra tas pats, kas dviejų vaiko gyvenamųjų vietų nustatymas.

Ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų sumažina kito teises?

Ne. Tėvų teisės ir pareigos vaikui išlieka ir tada, kai tėvai gyvena skyrium.

CK 3.170 numato, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas taip pat turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, jeigu tai neprieštarauja jo interesams.

Todėl sprendimas, kad vaikas gyvens, pavyzdžiui, su motina, nereiškia, kad tėvas tampa tik svečiu vaiko gyvenime. Jis išlieka vaiko tėvu su teisėmis ir pareigomis, o svarbūs su vaiku susiję klausimai negali būti savavališkai monopolizuojami vien todėl, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su kitu tėvu.

Jeigu kyla ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos ar kitų su vaikais susijusių klausimų, šeimos teisės konsultacija gali padėti įvertinti situaciją ir pasirengti mediacijai ar teismo procesui.

Ar galima trukdyti kitam tėvui matytis su vaiku?

Vien tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, nesuteikia jam teisės savo nuožiūra nutraukti vaiko santykį su kitu tėvu.

Bendravimas gali būti ribojamas, jeigu jis prieštarauja vaiko interesams, tačiau tam turi būti realus pagrindas. Tėvų tarpusavio pyktis, naujas partneris ar konfliktas dėl pinigų savaime nėra priežastis atimti iš vaiko ryšį su kitu tėvu.

Jeigu vienas iš tėvų sistemingai nevykdo nustatytos bendravimo tvarkos, gali būti taikomos teisinės priemonės. Kita vertus, jeigu bendravimas kelia realią grėsmę vaiko saugumui ar gerovei, reikia spręsti dėl tinkamų vaiko apsaugos priemonių, o ne aklai vykdyti tvarką nepaisant aplinkybių.

Ar teismas vertina naują tėvo ar motinos partnerį?

Pats faktas, kad vienas iš tėvų turi naują partnerį, savaime nėra nei pranašumas, nei trūkumas.

Tačiau jeigu naujas partneris gyvena kartu su vaiku, teismui gali būti svarbi reali vaiko gyvenamoji aplinka. Vertinama ne suaugusiųjų moralė ar buvusio sutuoktinio pavydas, o tai, ar aplinka yra saugi ir tinkama vaikui. Tas pats principas taikomas ir kitiems kartu gyvenantiems asmenims.

Ar svarbu, kuris iš tėvų turi nuosavą būstą?

Nuosavas būstas nėra būtina sąlyga, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tuo tėvu.

Nuomojamas, bet stabilus ir vaiko poreikiams tinkamas būstas gali būti visiškai pakankamas. Teismas vertina realias gyvenimo sąlygas, o ne vien Nekilnojamojo turto registro įrašą. Todėl argumentas „aš turiu nuosavą butą, o ji nuomojasi, vadinasi, vaikas turi gyventi su manimi“ savaime nėra lemiamas.

Kas nutinka, jeigu vienas iš tėvų nori su vaiku persikelti į kitą miestą?

Persikėlimas gali iš esmės pakeisti vaiko santykį su kitu iš tėvų, jo mokyklą, darželį, draugus, būrelius ir kasdienę rutiną. Todėl sprendžiant ginčą vertinama, kaip toks pokytis paveiks vaiko interesus ir galimybę palaikyti ryšį su abiem tėvais.

Ypač problemiška, kai vienas iš tėvų pirmiausia faktiškai išsiveža vaiką ir tik po to bando teisiškai įtvirtinti naują situaciją. Tokiu atveju gali kilti ginčas ne tik dėl gyvenamosios vietos, bet ir dėl bendravimo tvarkos bei laikinųjų apsaugos priemonių.

O jeigu vienas iš tėvų nori išsivežti vaiką gyventi į užsienį?

Čia būtina atskirti laikiną kelionę nuo nuolatinio vaiko gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę. CK 3.174 nustato, kad tėvas ar motina, su kuriuo nustatyta Lietuvoje nuolat gyvenančio vaiko gyvenamoji vieta, gali išvežti vaiką į užsienio valstybę nuolat gyventi tik gavęs rašytinį kito iš tėvų sutikimą.

Jeigu kitas tėvas tokio sutikimo neduoda, ginčą sprendžia teismas. Vadinasi, vien faktas, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, nesuteikia teisės vienašališkai nuspręsti dėl nuolatinio vaiko persikėlimo į užsienį.

Savavališkas nuolatinis vaiko išvežimas gali sukelti ir tarptautinio vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo klausimų, todėl tokiose situacijose ypač svarbu veikti teisiniu keliu dar prieš keičiant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą.

Ar nustatytą vaiko gyvenamąją vietą galima vėliau pakeisti?

Taip. Vaiko gyvenamoji vieta nėra nustatoma visam laikui nepaisant to, kaip keičiasi vaiko ir tėvų gyvenimas.

CK 3.174 numato galimybę pareikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jeigu pasikeičia aplinkybės arba tėvas ar motina, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atiduoda vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis.

Tačiau vien tai, kad vienas iš tėvų persigalvojo ar dabar norėtų kitokios tvarkos, savaime nereiškia, kad ankstesnis sprendimas bus pakeistas. Reikia vertinti pasikeitusias aplinkybes ir, svarbiausia, vaiko interesus.

Kokių įrodymų gali prireikti ginče dėl vaiko gyvenamosios vietos?

Ginče svarbūs gali būti duomenys apie faktinę vaiko priežiūrą, gyvenimo sąlygas, ugdymą, sveikatą, tėvų darbo režimą, jų galimybes pasirūpinti vaiku ir vaiko ryšį su kiekvienu iš tėvų.

Teismas taip pat gali remtis vaiko teisių apsaugos institucijų pateikta informacija ir išvada, specialistų vertinimais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Tam tikrais atvejais gali būti reikalingos psichologo ar kitų specialistų žinios.

Tačiau ginčo tikslas neturėtų būti sukaupti kuo daugiau kompromituojančios informacijos apie buvusį sutuoktinį. Teisiškai reikšminga yra tai, kaip konkrečios aplinkybės susijusios su vaiko interesais ir jo gerove.

Ką verta išspręsti kartu su vaiko gyvenamąja vieta?

Vien nustatyti, kad „vaikas gyvena su mama“ arba „vaikas gyvena su tėvu“, dažniausiai nepakanka. Reikia išspręsti ir vaiko išlaikymo bei bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu klausimus.

Kuo aiškiau apibrėžta kasdienė tvarka, tuo mažiau vietos vėlesniems konfliktams. Priklausomai nuo šeimos situacijos gali būti svarbu numatyti bendravimą darbo dienomis ir savaitgaliais, atostogas, šventes, vaiko paėmimo ir grąžinimo tvarką bei kitus praktinius klausimus.

Jeigu tėvams nepavyksta susitarti arba reikia įvertinti, kokių sąlygų prašyti teisme, galima pateikti užklausą dėl individualios konsultacijos.

Svarbiausias kriterijus – ne tėvų „pergalė“, o vaiko interesai

Ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos neturėtų būti suprantamas kaip konkursas, kurį vienas iš tėvų laimi, o kitas pralaimi. Teismo užduotis yra nustatyti tokią gyvenimo tvarką, kuri geriausiai atitiktų konkretaus vaiko interesus.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nepanaikina kito tėvo teisių ir pareigų. Vaikui paprastai svarbus stabilus ryšys su abiem tėvais, o jų gebėjimas bendradarbiauti po skyrybų gali turėti tiesioginės įtakos jo gyvenimo kokybei.

Todėl geriausias sprendimas nebūtinai yra tas, kuris patogiausias motinai ar tėvui. Teisiškai svarbiausias klausimas yra, kokia tvarka geriausiai apsaugos paties vaiko interesus dabar ir ateityje.

Paveikslėlis: 11-vaiko-gyvenamoji-vieta-po-skyrybu.jpg

ALT: Vaiko gyvenamoji vieta po skyrybų – kaip teismas sprendžia, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas